Blog

Ar Vytenis atgaus savo telefoną ir kas gresia jam pačiam?

Ar Vytenis atgaus savo telefoną ir kas gresia jam pačiam?

Evelina Davidavičiūtė, Zalos24.lt teisininkė

Pastarąją savaitę lietuviškame internete nutiko ne tiek jau daug svarbių įvykių. Keli politikai ir vėl tapo begėdiškai puikių memų herojais, įvairūs lytiškumo, laisvės, moralės išmanytojai vis dar ginčijosi dėl ryškiai visomis vaivorykštės spalvomis nušvitusių eitynių sostinėje, o užkietėję sporto aistruoliai pradėjo rengtis karui su vieno lenkų futbolo klubo sirgaliais, jei ne kumščiais, tai bent žodžiais.

Vogtus daiktus pamėgę piliečiai turėtų juos gražinti, nes patys gali būti apkaltinti vagyste

Tačiau, įdomiausia šios savaitės interneto istorija, mano manymu, yra apie tai, kaip paprastai jaunas verslininkas, vardu Vytenis, pasinaudodamas visagalio „Facebook“ galimybėmis sugebėjo rasti iš jo nugvelbtą telefoną. Ir kaip sunkiai jam sekasi atgauti savo turtą.

Ar Vyteniui gresia teisinė atsakomybė?

Klausimas, ar Vyteniui gali grėsti nemalonumai, iš pirmo žvilgsnio, žmogui nesusijusiam su teise, gali atrodyti keistas ar net amoralus. Juk pilietis tik išmaniai ieškojo sau priklausančio turto.

Tačiau, tokia tikimybė yra. Vyteniui pačiam gresia teisinė atsakomybė už jo atliktą nuotraukų paviešinimą. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu.

Kodekse taip pat numatomos ir išimtys, kada tokias nuotraukas galima visgi viešinti be asmens sutikimo. Numatoma, kad jei veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad šios įstatymo nuostatos galėtų būti netaikomos ir teisė į atvaizdą ir asmens privatumą galėtų būti ribojama tik valstybės saugumo, visuomenės saugos ir šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. būtina sąlyga paskelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be to asmens sutikimo yra tik teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią informaciją.

Taigi, tik teismas, išsiaiškinęs visas aplinkybes, galėtų nuspręsti, ar šiuo konkrečiu atveju asmenų nuotraukų paviešinimas buvo būtinas ir pateisinamas siekiant atskleisti galimai įvykdytą nusikaltimą bei apsaugoti asmens teisę į nuosavybę.

Vogtų daiktų geriau nepirkti

Pažvelkim į šią istoriją kiek išsamiau. Ar žmonės yra atsakingi už tai, kad įsigyja vogtų daiktų? Ir taip, ir ne. Priklauso nuo situacijos. Štai, jeigu asmuo įsigyja vogtą daiktą, nežinodamas, kad jis yra įgytas neteisėtai, tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė neturėtų kilti. Tačiau turto įsigijimas abejotinomis aplinkybėmis, taip pat už ženkliai žemesnę nei rinkos kainą, gali sukelti pagrįstų abejonių dėl tokio daikto pirkėjo sąžiningumo, toks asmens elgesys taip pat gali būti pagrindas įtarti šį asmenį bendrininkavus darant nusikaltimą.

Daiktas, kuris buvo prarastas dėl nusikalstamos veikos, bus paimtas iš daikto įgijėjo Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Tačiau daikto savininkas prarastą daiktą galį susigrąžinti ir civilinio proceso tvarka. Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje nustatyta, kad jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas.

Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams. Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad nustačius pavogto daikto įgijėją, nepaisant to, ar jis yra sąžiningas ar ne, šiam asmeniui tektų grąžinti turimą daiktą jo teisėtam savininkui. Vėliau sąžiningas įsigijėjas turėti teisę nukreipti savo reikalavimą į asmenį, iš kurio įsigijo vogtą daiktą.

Tad moralas čia paprastas: nei turgaus pardavėjai, nei taksistai, nei visokie įtartini asmenys nėra įgalioti telefonų platintojai. Tad prieš perkant tenka tik pačiam apsispręsti, ar esi toks lengvatikis, kad daiktas be dokumentų prieš tai įgytas sąžiningu būdu.

Ką daryti, kad būtum tikras, dėl daikto kilmės?

Prieš ką nors perkant rekomenduotina patikrinti ir užsirašyti pardavėjo asmens duomenis, patikrinti, ar daiktas yra nepažymėtas. Ką nors pirkti iš asmenų, kurie iš karto atrodo įtartini – neverta, ypač jei pardavėjas negali įrodyto prekės kilmės. Brangesnį turtą, pavyzdžiui, telefono aparatą galima pasižymėti Lietuvos policijoje.

Siekiant apsisaugoti perkant naudotus daiktus, visus registruotinus kilnojamuosius daiktus (pavyzdžiui, automobilius), reikėtų tikrinti atitinkamose registruose, automobilius taip pat rekomenduotina patikrinti Ieškomų transporto priemonių registre, nuvykus į VĮ „Regitra“ patikrinti automobilio atitikimą dokumentams.

Atsiimti turto – tik su policija

Iš Vytenio istorijos yra ko pasimokyti. Tai, kad vaikinas savo turto nevažiavo atsiimti vienas ar kartu su draugais, bet pasitelkė pareigūnų pagalbą, teisiniu požiūriu galima vertinti kaip teigiamą žingsnį.

Tais atvejais, kai tiksliai yra žinoma, pas kurį asmenį yra jums (asmeniui) nuosavybės teise priklausantis daiktas ir daiktas buvo prarastas dėl nusikaltimo, rekomenduotina kreiptis į policiją tam, kad baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka prarastas daiktas būtų paimtas iš jį valdančio asmens. Jeigu asmuo bandys savo jėgomis atgauti jam priklausantį daiktą (pvz., bandys daiktą atimti, įsiverš į kito asmens namus ir pan.), jis pats gali būti pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą – savavaldžiavimą ar net nusikalstamą veiką.

Kitas jau minėtas būdas yra kreiptis į teismą su reikalavimu išreikalauti daiktą iš neteisėto svetimo valdymo, šis būdas yra brangesnis, gali ilgiau užtrukti, be to, kol vyksta procesas, daiktą įgijęs asmuo daiktą gali perleisti tretiems asmenims, todėl tokiais atvejais yra būtina teismo prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apie tautinę nesantaiką ir kitus pramanus

Pasak Vytenio, nuotraukų herojaus šeima grasino paduoti jį į teismą už šmeižtą ir tautinės nesantaikos kurstymą (mat jie – baltarusiai). Kol kas, kol viešojoje erdvėje kalba tik viena istorijos pusė, sunku įvertinti, kiek tokiame pasakyme yra tiesos, tačiau verta prisiminti, kad šmeižtas ir kita tikrovės neatitinkanti informacija apie kitą žmogų gali užsitraukti visą teisinę rūstybę pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį.

Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas.

Verta suprasti, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Taigi šiuo atveju teismas turėtų aiškintis, kokia informacija buvo paskelbta socialiniame tinklapyje, ar ji atitinka tikrovę ar ne, ar tai nėra asmens subjektyvi nuomonė.