Nepriklausomi žalų ekspertai

Nauja tvarka: remontui viršyjus 75% automobilio rinkos vertės, jis bus nurašomas

zalos24 — Wed, 23 Apr 2014 06:04:44 +0000

Pasipylė džiūgavimai, jog galų gale Lietuvos automobilių parkas bus apvalytas nuo auksarankių meistrų, antrajam gyvenimui prikeltų automobilių. Tokią šaunią viziją neva padės įgyvendinti nuo š.m. liepos mėn. įsigaliosiantys saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimai, pagal kurių 27 str. 6 dalį: „jei draudimo įmonė, apdraudusi atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, vadovaudami Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklėmis, nustato, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, informacija apie šią transporto priemonę turi būti pateikta Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui. Tokios transporto priemonės registracija vidaus reikalų ministro arba jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka panaikinama ir ši transporto priemonė netenka teisės sugrįžti į Lietuvos Respublikos viešąjį eismą“.
Šiame įstatyme paminėtų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo taisyklių 14 str. numato jog “Žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės“.
Kaip matyti iš teisės akto, automobilio išregistravimas priklauso nuo to, ar jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, ar ne. Pvz. jei automobilio kaina rinkoje – 5000 Lt., o būtinos remonto išlaidos yra lygios arba didesnės už 3750 Lt., tai automobilis, pagal naują tvarką, bus privalomai išregistruojamas be teisės sugrįžti į LR viešąjį eismą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tai puiki priemonė „atsijoti“ jau visiškai eksploatacijai nebetinkamus automobilius nuo truputį daužtų, tačiau toks ekonominis kriterijus – ne visada yra teisingas. Būtinų remonto išlaidų dydis gali būti ir nesusijęs su automobilio sugadinimo po eismo įvykio dydžiu ir galimybe, atlikus vidutinio lygio remontą, saugiai tęsti jo naudojimą. Nepamirškime, jog vidutinis automobilių amžius Lietuvoje yra 14-16 metų. Tokiam automobiliui, po avarijos pakeisti: sudaužyti galiniai žibintai, sulaužytas bamperis, suremontuotos ir perdažytos aplankstytos automobilio galinės dalies skardos – didelės įtakos saugumui kelyje neturės, tačiau pagal naują tvarką, automobilis turės būti išregistruojamas be teisės sugrįžti į viešąjį eismą, nes remontas greičiausiai viršys 75% rinkos vertės.
Kaip vyksta žalos skaičiavimas?
Mūsų jau minėto, Saugaus eismo kelyje įstatymo 27 str. yra pateikta nuoroda į Eismo įvykio metu padarytos žalos, pagal privalomąjį draudimą nustatymo taisykles 15 str. “Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo numatytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus.”
Taisyklėse nurodytos „būtinos remonto išlaidos“ dabar įgaus žymiai svarbesnę reikšmę, nes nuo jų dydžio priklausys, ar galėsite toliau važinėti savo automobiliu (kad ir senu, bet prižiūrėtu) po to, kai koks neatidus eismo dalyvis, užsisvajojęs įvažiuos į Jūsų automobilio galą, arba neapskaičiavęs atstumo, perbrauks automobilio šoną.
Jeigu Jūs, nukentėjęs, nekaltas – kaltininko draudimo kompanija privalo Jums nustatyti žalos dydį, skaičiuodami būtinas remonto išlaidas. Draudimo specialistui, vertinančiajam sudaužyto automobilio žalą, reikia nuspręsti, ar sudaužyto automobilio dalis keičiama, ar remontuojama. Tokį sprendimą vertintojas turi pagrįsti objektyviais kriterijais (rekomendacijomis ir normatyvais) ir žinodamas, kad vidutiniškai automobilį sudaro 20 000 detalių, smūgio metu, deformacijos, pažeidimai joms gali būti įvairiausi. Tai nėra lengva užduotis, o nuo 2014-07-01, kuomet įsigalios naujos įstatymo pataisos – ir atsakinga užduotis. Jei draudimas pagrįstai nuspręs sugadintą dalį keisti, tuomet vėl susidurs su pasirinkimu, kuris lems būtinų išlaidų dydį: nauja, naudota ar trečiųjų šalių pagaminta dalis? Nuolat „besisukantys“ automobilių versle patvirtins, kad naudotų dalių rinkos pasiūla ribota, o tie, kas bandė kažkada ieškoti patys, tikrai sutiks, jog sugaišo daug laiko ir patyrė daug neigiamų emocijų, kol išnaršė sąvartynus, perskaitė ir skambino pagal dešimtis skelbimų, o rezultatas nevisada buvo pasiektas. Retesnių arba išskirtinės komplektacijos automobilių savininkams, dėvėtos detalės radimas – seniai palaidota viltis. Naudotų dalių rinka nėra nei sutvarkyta, nei patogi, o kartais ir neaiškaus legalumo bei rizikinga, todėl, neretai žala skaičiuojama naujomis detalėmis, minus nusidėvėjimas (kaip tą numato žalos nustatymo taisyklės). Tačiau naujos detalės žymiai brangesnės palyginti su naudotomis, netgi atėmus nusidėvėjimą. Nusidėvėjimo minusavimas reiškia, kad nukentėjusiajam draudimo kompanija neatlygins pilnos sumos, įsigyjant naują detalę ir reikės pačiam susimokėti iš savo kišenės draudimo atimtą nusidėvėjimo dalį. Tas pats galioja, jei automobilis tvarkomas draudimo rekomenduotame autoservise. Jei autoserviso vadybininkas rado arba tinkamai suremontavo sudaužytą detalę, jums pasisekė, jei ne – už naują teks primokėti nusidevėjimo sumą.
Apibendrinus galima teigti, kad jei auto įvykio metu sudaužytas Jūsų automobilio detales draudimas pripažins kaip neremontuojamas (neremontuojamos dalys yra stiklai, žibintai, suskilęs plastikas, smarkiai sulamdytas metalas), jei ir naudotų pastarųjų detalių nebus pasiūloje, tuomet naujomis detalėmis įvertinta suma smarkiai kilstels nuostolį iki tos 75% ribos.
Tačiau tai dar ne viskas, iš ko susideda nuostolis. Minėtos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo taisyklės numato darbų vertę keisti dalims, remontuoti ir dažyti. Nors darbo valadų kiekis tam tikriems darbams yra pakankamai reglamentuotas, skaičiuojamas kompiuterinėmis programomis, tačiau pati kaina yra palyginti neapibrėžta ir liberali, gali svyruoti nuo 55 Lt/val iki 85 Lt/val. Draudikui be pakankamo pagrindo parinkus didesnę įkainio sumą, nuostolis vėlgi gali padidėti. Tai visiškai suprantama, nes servisų darbų kokybė, meistrų kvalifikacija, dirbtuvių lokalizacija mieste atsispindi naudojamame įkainyje.
Transportavimo, saugojimo ir techninės ekspertizės išlaidos nėra tokios jau neįmanomos ir neišvengiamos, kaip gali pasirodyti niekada su žala nesusidūrusiajam. Jei automobiliui po eismo įvykio važiuoti trugdys atsikabinusi detalė, daugiabučio namo kieme aplamdyto automobilio palikti baiminatės ir jei ginkdie iškilus ginčui su draudiku panorėsite užsakyti techninę ekspertizę, tai visa tai bus įsiskaičiuota į būtinas remonto išlaidas, kurių dydis lems, ar galėsite toliau naudotis savo automobiliu, ar ne.
Tarkime, 1999 metų Renault Scenic, kurios kaina rinkoje 2900 Lt, perbrauktas šonas nuo galo iki priekio. Keičiamų detalių nėra, tik remontuojamos: dvejos durelės, du sparnai ir priekinis bei galinis bamperiai. Iš viso – 6 detalių remonto kaina 2200 Lt, kas sudaro 76% automobilio rinkos vertės.
Ir visgi, jeigu žalos vertė yra lygi arba viršyja 75% rinkos vertės?
Tuomet žalos atlyginimas skaičiuojamas taip: iš automobilio rinkos vertės atimama jo likutinė vertė ir skirtumas išmokamas savininkui. Pvz. jei Jūsų nesudaužyto iki įvykio automobilio kaina buvo 7000 Lt, o po avarijos draudimas nustato, jog jį pardavus bus gauta 2000 Lt, tuomet išmoka už žalą lygi 5000 Lt ir automobilis paliekamas Jums. Pagal seną tvarką pasirinkimas, ką daryti su ekonomiškai netikslingu remontuoti automobiliu paliekamas savininkui: remontuoti ir toliau važinėtis, parduoti suremontuotą, priduoti į sąvartyną, parduoti detalėmis ir pan. Tokia pasirinkimo galimybė gelbėdavo, jei kartais nepavyktų parduoti automobilio liekanų už kainą, kurią nustatė draudimas. Tačiau nuo 2014-07-01 tokia transporto priemonė eisme dalyvauti nebegalės ir jos vertė bus tokia, kiek už ją galės (norės) mokėti sąvartynai arba naudotų detalių prekyba besiverčiantys asmenys. Jei draudimo kaina bus nustatyta tokia, už kurią kelios įmonės nenupirks automobilio, tuomet atsiranda problema, ką daryti su sudaužytu ir įstatymiškai eksploatacijai nebetinkamu naudoti automobiliu? Draudimo kompanija neprivalo jo pasiimti arba nupirkti už kainą, kurią pati nustatė. Tikėtina, kad padidėjus neberemontuojamų automobilių pasiūlai, jų kaina kris, o tai palies ir draudimo išmokas: jei sudaužyto, neremontuojamo automobilio vertė sumažėjusi, tuomet iš rinkos vertės ją atėmus padidėja išmoka. Tačiau per daug džiūgauti neverta: padidėjus išmokoms, draudikai kelia draudimo įmokų kainas.
Kitas, ne ką mažiau svarbus aspektas: automobilio rinkos vertė. Nustatant rinkos vertę, paprastai individualūs faktoriai, kaip automobilio eksploatavimo rėžimas, jo priežiūra, istorija ir pan. – neturi didelės įtakos. Jūsų kruopščiai prižiūrėtas ir puoselėtas automobilis atsiduria vienoje eilėje su visais kitais automobiliais iš skelbimų portalų ir taip nustatoma jo rinkos vertė. Nustatyta automobilio rinkos vertė negarantuoja, kad sudėjus už autoįvykio metu neremontuojamai sudaužytą automobilį gautą išmoką ir jo liekanų kainą, pakaks nusipirkti lygiai tokį patį – kitą. Todėl draudimo kompanija, šiuo atveju turėdama teisę Jūsų automobiliui „padėti“ niekada daugiau nebepatekti į eismą, įgauna tvirtą argumentą derybose su Jumis dėl patirtos žalos nuostolio dydžio. Kas garantuos, kad draudimo specialistai šia, jiems suteikta, teise nepiktnaudžiaus derybose su Jumis?
Iš Lietuvos banko statistikos: 2013 metais buvo sudarytos 2 679 742 vnt. civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Išmokų atlikta šiam segmentui – 79 785 vnt., išmokėta 271 308 960 Lt. Vidutinė vienos išmokos (galima apytiksliai daryti išvadą) ir įvykio žalos suma -3400 Lt. Automobilio rinkos vertė, kuomet jis nebus nurašomas įvykus pastarajai vidutinės vertės žalai – 4533 Lt. Vidutinis automobilio Lietuvoje amžius – 14-16 metų.

Vidutinės rinkos kainos Jums nebūtinai tinka

zalos24 — Mon, 17 Feb 2014 13:38:09 +0000

„Vidutinės rinkos kainos“ – tokį paaiškinimą galima išgirsti kone kiekvieną kartą, kai pradedama gilintis į pateiktos sąmatos sudarymo subtilybes. Nukentėjusiajam svarbu pasidomėti, kas tas kainas nustatė. Be to, vidutinės – visai nereiškia, kad nukentėjęs būstas ir buvo vidutiniokas. Prieš sutikdami, pagalvokite, ar Jūsų atveju tinka skaičiuoti vidutinėmis rinkos kainomis. Jei tokios žalos atstatymas nėra įprastai pasitaikantis rinkoje, kada įprastas darbininkas gali atlikti vidutinėmis medžiagomis ir vidutinėmis jų sąnaudomis. Pavyzdžiui, jei pažeista tik dalis grindų, ar galima bus pakeisti tik ją, ar teks keisti visos patalpos grindų dangą. Tai ypač liečia smulkius, vienetinius darbus, ko dažnai pasitaiko namų ir būtų įrengime.

Ar apsimoka susitarti telefonu?

zalos24 — Sun, 16 Feb 2014 14:23:43 +0000

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai išmoka pasiūloma net neapžiūrėjus turto. Viskas vyksta kalbant telefonu. Nuostolio suma pristatoma kaip vienas baigtinis skaičius. Žadama pavedimą, kuo skubiau, jei iš Jūsų bus gautas pritarimas. Pasiduoti skubioms emocijoms ir netikėtai pasiūlyta iš pirmo žvilgsnio nemaža suma, nevertėtų. Patartina paprašius išsamaus nuostolio įvertinimo dokumento jį gauti ir išnagrinėti detaliai, nedvejoti klausti klausimų ypač dėl draudimo parinkto žalos atstatymo būdo ir naudojamų įkainių. Jums privalo būti paaiškinta kiekviena patiekto įvertinimo eilutė.

Nepasitikėkite primestais vertintojais

zalos24 — Sat, 15 Feb 2014 13:29:12 +0000

Nepaneigiamas faktas yra tas, jog ne visi klientai sutinka su draudimo bendrovių pateiktais vertinimais. Kilus ginčui, ar nesutarimais dėl sumos ar kitų žalos atlyginimo niuansų draudimas gali siūlyti konkrečius „nepriklausomus“ ekspertus išvadoms pateikti. Tačiau, jei tie patys ekspertai atlieka užsakymus iš to paties draudimo, verta pagalvoti, kiek sąžiningo darbo galima tikėtis. Ypač jei tokie „nepriklausomi ekspertai“ įtraukti į draudimo rekomenduojamų ekspertų sąrašą, ar patys skelbiasi apie bendradarbiavimą su draudimo įmonėmis.

Draudimo bendrovė Jus verčia skubėti?

zalos24 — Fri, 14 Feb 2014 13:15:07 +0000

Natūralu, kad bet kuriai bendrovei visus kilusius klausimus norisi išspręsti kuo skubiau. Mat kuo greičiau atlieki darbą – tuo mažesni veiklos kaštai. Tą žino kiekvienas vadybininkas. Todėl vienas svarbių jo darbų – raginti nukentėjusį kuo skubiau duoti sutikimą dėl nuostolio dydžio ir tuomet žala bus atlyginta. Tačiau iš tiesų, po tokia skuba slypi ir dar vienas dalykas – draudimo bendrovė nori užfiksuoti nuostolio sumos lubas.

Svarbu įsiminti, kad Jūsų su draudimu, kad ir paskubomis sutarta nuostolio suma dar nėra išmokos suma, o ji gali būti žymiai mažesnė, tačiau apie ją sužinosite tik gavę pinigus į sąskaitą. Be abejo, toks mažinimas greičiausiai bus paskaičiuotas ir pagrįstas draudimo sutartyje arba įstatymuose numatytais dydžiais. Tačiau apie juos nukentėjusiajam bus paaiškinta tik konkrečiai to pasiteiravus – ne visos kortos atskleidžiamos iš karto.

Pinigai sąskaitoje – nebūtinai reiškia, kad viskas baigta

zalos24 — Thu, 13 Feb 2014 13:11:43 +0000

Nereti atvejai, kai draudimo bendrovės darbuotojai net nelaukia galutinių vertintojų išvadų. Tiesiog, paprašoma nukentėjusiojo žmogaus sąskaitos numerio ir šiam net nespėjus išnagrinėti pasiūlymo ir išreikštų sutikimo, pervedama tam tikra pinigų suma.

Ji neretai gali būti per maža, nes nesulaukus vertinimo pabaigos neaišku, ar išmokos pakaks žalai suremontuoti, ar yra papildomų nenumatytų išlaidų, gal žala jau padidėjo iki išmokos, gal pasikeitė aplinkybės didinančios nuostolį. Juk nuo apžiūros iki išmokos geriausiu atveju gali praeiti laiko per kurį daug kas gali nutikti (pvz., užaugti pelėsis, atsirasti papildomų dėmių, pažeidimų, rasti remontininkai paprašyti daugiau pinigų už pradžioje nenumatytus darbus ir t.t.). Todėl per anksti priėmus siūlomus pinigus atstatyti suniokotą turtą gali tapti ypač keblu.

Ar Vytenis atgaus savo telefoną ir kas gresia jam pačiam?

zalos24 — Sun, 30 Jun 2013 17:55:41 +0000

Evelina Davidavičiūtė, Zalos24.lt teisininkė

Pastarąją savaitę lietuviškame internete nutiko ne tiek jau daug svarbių įvykių. Keli politikai ir vėl tapo begėdiškai puikių memų herojais, įvairūs lytiškumo, laisvės, moralės išmanytojai vis dar ginčijosi dėl ryškiai visomis vaivorykštės spalvomis nušvitusių eitynių sostinėje, o užkietėję sporto aistruoliai pradėjo rengtis karui su vieno lenkų futbolo klubo sirgaliais, jei ne kumščiais, tai bent žodžiais.

Vogtus daiktus pamėgę piliečiai turėtų juos gražinti, nes patys gali būti apkaltinti vagyste

Tačiau, įdomiausia šios savaitės interneto istorija, mano manymu, yra apie tai, kaip paprastai jaunas verslininkas, vardu Vytenis, pasinaudodamas visagalio „Facebook“ galimybėmis sugebėjo rasti iš jo nugvelbtą telefoną. Ir kaip sunkiai jam sekasi atgauti savo turtą.

Ar Vyteniui gresia teisinė atsakomybė?

Klausimas, ar Vyteniui gali grėsti nemalonumai, iš pirmo žvilgsnio, žmogui nesusijusiam su teise, gali atrodyti keistas ar net amoralus. Juk pilietis tik išmaniai ieškojo sau priklausančio turto.

Tačiau, tokia tikimybė yra. Vyteniui pačiam gresia teisinė atsakomybė už jo atliktą nuotraukų paviešinimą. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu.

Kodekse taip pat numatomos ir išimtys, kada tokias nuotraukas galima visgi viešinti be asmens sutikimo. Numatoma, kad jei veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad šios įstatymo nuostatos galėtų būti netaikomos ir teisė į atvaizdą ir asmens privatumą galėtų būti ribojama tik valstybės saugumo, visuomenės saugos ir šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. būtina sąlyga paskelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be to asmens sutikimo yra tik teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią informaciją.

Taigi, tik teismas, išsiaiškinęs visas aplinkybes, galėtų nuspręsti, ar šiuo konkrečiu atveju asmenų nuotraukų paviešinimas buvo būtinas ir pateisinamas siekiant atskleisti galimai įvykdytą nusikaltimą bei apsaugoti asmens teisę į nuosavybę.

Vogtų daiktų geriau nepirkti

Pažvelkim į šią istoriją kiek išsamiau. Ar žmonės yra atsakingi už tai, kad įsigyja vogtų daiktų? Ir taip, ir ne. Priklauso nuo situacijos. Štai, jeigu asmuo įsigyja vogtą daiktą, nežinodamas, kad jis yra įgytas neteisėtai, tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė neturėtų kilti. Tačiau turto įsigijimas abejotinomis aplinkybėmis, taip pat už ženkliai žemesnę nei rinkos kainą, gali sukelti pagrįstų abejonių dėl tokio daikto pirkėjo sąžiningumo, toks asmens elgesys taip pat gali būti pagrindas įtarti šį asmenį bendrininkavus darant nusikaltimą.

Daiktas, kuris buvo prarastas dėl nusikalstamos veikos, bus paimtas iš daikto įgijėjo Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Tačiau daikto savininkas prarastą daiktą galį susigrąžinti ir civilinio proceso tvarka. Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje nustatyta, kad jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas.

Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams. Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad nustačius pavogto daikto įgijėją, nepaisant to, ar jis yra sąžiningas ar ne, šiam asmeniui tektų grąžinti turimą daiktą jo teisėtam savininkui. Vėliau sąžiningas įsigijėjas turėti teisę nukreipti savo reikalavimą į asmenį, iš kurio įsigijo vogtą daiktą.

Tad moralas čia paprastas: nei turgaus pardavėjai, nei taksistai, nei visokie įtartini asmenys nėra įgalioti telefonų platintojai. Tad prieš perkant tenka tik pačiam apsispręsti, ar esi toks lengvatikis, kad daiktas be dokumentų prieš tai įgytas sąžiningu būdu.

Ką daryti, kad būtum tikras, dėl daikto kilmės?

Prieš ką nors perkant rekomenduotina patikrinti ir užsirašyti pardavėjo asmens duomenis, patikrinti, ar daiktas yra nepažymėtas. Ką nors pirkti iš asmenų, kurie iš karto atrodo įtartini – neverta, ypač jei pardavėjas negali įrodyto prekės kilmės. Brangesnį turtą, pavyzdžiui, telefono aparatą galima pasižymėti Lietuvos policijoje.

Siekiant apsisaugoti perkant naudotus daiktus, visus registruotinus kilnojamuosius daiktus (pavyzdžiui, automobilius), reikėtų tikrinti atitinkamose registruose, automobilius taip pat rekomenduotina patikrinti Ieškomų transporto priemonių registre, nuvykus į VĮ „Regitra“ patikrinti automobilio atitikimą dokumentams.

Atsiimti turto – tik su policija

Iš Vytenio istorijos yra ko pasimokyti. Tai, kad vaikinas savo turto nevažiavo atsiimti vienas ar kartu su draugais, bet pasitelkė pareigūnų pagalbą, teisiniu požiūriu galima vertinti kaip teigiamą žingsnį.

Tais atvejais, kai tiksliai yra žinoma, pas kurį asmenį yra jums (asmeniui) nuosavybės teise priklausantis daiktas ir daiktas buvo prarastas dėl nusikaltimo, rekomenduotina kreiptis į policiją tam, kad baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka prarastas daiktas būtų paimtas iš jį valdančio asmens. Jeigu asmuo bandys savo jėgomis atgauti jam priklausantį daiktą (pvz., bandys daiktą atimti, įsiverš į kito asmens namus ir pan.), jis pats gali būti pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą – savavaldžiavimą ar net nusikalstamą veiką.

Kitas jau minėtas būdas yra kreiptis į teismą su reikalavimu išreikalauti daiktą iš neteisėto svetimo valdymo, šis būdas yra brangesnis, gali ilgiau užtrukti, be to, kol vyksta procesas, daiktą įgijęs asmuo daiktą gali perleisti tretiems asmenims, todėl tokiais atvejais yra būtina teismo prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apie tautinę nesantaiką ir kitus pramanus

Pasak Vytenio, nuotraukų herojaus šeima grasino paduoti jį į teismą už šmeižtą ir tautinės nesantaikos kurstymą (mat jie – baltarusiai). Kol kas, kol viešojoje erdvėje kalba tik viena istorijos pusė, sunku įvertinti, kiek tokiame pasakyme yra tiesos, tačiau verta prisiminti, kad šmeižtas ir kita tikrovės neatitinkanti informacija apie kitą žmogų gali užsitraukti visą teisinę rūstybę pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį.

Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas.

Verta suprasti, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Taigi šiuo atveju teismas turėtų aiškintis, kokia informacija buvo paskelbta socialiniame tinklapyje, ar ji atitinka tikrovę ar ne, ar tai nėra asmens subjektyvi nuomonė.

Per 1 000 vilniečių panoro gyventi be reklamos

zalos24 — Fri, 15 Mar 2013 14:01:01 +0000

Vos kelios dienos prieš Kovo 11-osios šventinius renginius viešosios įstaigos „Nepriklausomų draudimo ekspertų grupė“ iniciatyva startavo pilietinė akcija raginanti vilniečius tausoti aplinką į pašto dėžutes brukamai reklamai ištariant „ne“. Nuo jos paskelbimo praėjus vienai savaitei, daugiau nei tūkstantis sostinės gyventojų užsiregistravo mūsų tinklalapyje, taip išreikšdami norą nemokamai gauti lipduką padedantį apsisaugoti nuo nepageidaujamų brukalų.

„Pavasaris – švaros metas. Tad atsikratydami bevertės reklamos, ne tik įvesite daugiau tvarkos daugiabučių namų laiptinėse, bet ir atsakingiau elgsitės visos aplinkos atžvilgiu. Nepaneigiamas faktas, kad ši menko efektyvumo reklama labai kenkia gamtai“,- jungtis prie akcijos ragina všį „Nepriklausomų draudimo ekspertų grupė“ direktorius Tauras Mičiuda.

Lietuvos Respublikos pašto įstatyme įtvirtinta nuostata, kad norint nebegauti nepageidaujamų komercinės paskirties leidinių pakanka savo nesutikimą išreikšti aiškiu užrašu ant pašto dėžutės. Už teisės aktų nesilaikymą reklamos užsakovams Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pagal kompetenciją gali skirti baudą nuo 1 tūkst. iki 30 tūkst. litų.

„Ant pašto dėžutės brūkštelėti frazę „reklamos gauti nepageidauju“ gali kiekvienas norintis ir pats. Tam nereikia jokio lipduko. Tiesa, dažnai lankydamiesi įvairiose namuose pastebėjome, kad taip savo valią išreiškė tik mažuma gyventojų. Visgi, iš mūsų sumanymo populiarumo matome, kad žmonės labiau linkę klijuoti lipdukus, nei užrašyti savo ranka“,- pastebi T. Mičiuda, kuris pažymi, kad lipdukai aktualūs ne tik sostinės gyventojams, bet ir mažesniuose miestuose įsikūrusiems žmonėms: „lipdukus pristatome tik Vilniuje, bet prašymų atsiųsti gavome ir iš kitur, pavyzdžiui, Mažeikių. Iki tol net neįsivaizdavome, kad ir tokių nedidelių miestų gyventojai kenčia nuo į pašto dėžutės brukamo šlamšto“.

Kol kas tik dalis vilniečių užsisakiusių lipdukus, juos rado savo pašto dėžutėse. Likusieji neturėtų nusiminti, mat pasak T. Mičiudos, lipdukai sostinės gyventojų pasieks artimiausiu metu.

Vilnieti, apsisaugok nuo brukamos reklamos nemokamai

zalos24 — Sun, 03 Mar 2013 10:01:03 +0000

Apsisaugok nuo šiukšlintojų: ant pašto dėžutės užsiklijuok lipduką draudžiantį mesti neprašytą reklamą. Nemokamai gauk jį spausdamas čia.

Vienas akivaizdžiausių kasdienių išteklių švaistymo bei taršos pavyzdžių – reklaminės skrajutės, neretai keliaujančios tiesiai iš pašto dėžutės į šiukšlių dėžę, geresniu atveju – į popieriaus žaliavos konteinerį. Daugelis gyventojų jau yra girdėję apie tai, kad dažno vilniečio į pašto dėžutes brukamą reklamą pradėjo riboti pasikeitę Lietuvos respublikos teisės aktai.

Naujojoje Pašto įstatymo redakcijoje nurodoma, kad jei gyventojas nebenori savo pašto dėžutėje rasti neadresuotos reklamos apie tai jis privalo informuoti aiškiai išreikšdamas savo nenorą sulaukti brukalų. Papraščiausias būdas tai padaryti – ant turimos pašto dėžutės užklijuoti lipduką su tekstu „reklamos gauti nepageidauju“.

Tačiau, ne vienam vilniečiui kyla klausymas „kur tokių lipdukų galima gauti“. Iš tiesų, jų galima arba nusipirkti (kainuoja apie šešis litus), arba palikus savo kontaktinius duomenis – gauti nemokamai (!).

Nemokami lipdukai nuo nepageidaujamos reklamos jūsų namus pasieks užpildžius anketą esančią čia: http://bit.ly/Y8o7rM.

Svarbi pastaba: lipdukai nemokamai siunčiami tik Vilniaus miesto gyventojams.

Esame atestuoti nekilnojamojo turto vertintojai

zalos24 — Wed, 20 Feb 2013 13:16:12 +0000

Jau esame įtraukti į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą! Palčiau http://atvi.lt